Jei nebūčiau
poetas, būčiau
Poetė:
Supčiaus po obelim
hamako burėse įsisupus,
Dainuočiau:
saugokis vėjo, kai ji prisimerkia,
Galvodama, aišku,
apie save:
Būčiau gražiausia
šiame geriausiame iš
Dabar mums duotų
pasaulių,
Takažoles mintų
pėdelėm švelniom
Aplink mano vėjo
valtelę
Baltos kiauksinčios
kalakutės,
Kas dar gi aš
būčiau, jeigu
Nebūčiau:
Sidabro žiedelis,
mėnulio briauna nuliežtas,
Lakuotas ežeras,
Žėrintis upės
žvynažodis,
Soti šviesa pro
dulkiną stiklą,
Stiklas,
Prietemos pilkšvas
drugelis,
Laukų ramunėlė,
ugniažolė, eteriu tvinkstanti,
Pienių baltas
kartumas, kraujo
Skonis, suknelė,
rūdžių intapais nubučiuota,
Miško sesuo,
vaistus nešanti miško seselė,
Vaistažolių sauja
siauroj letenėlėj,
Gegužė, brolių
raudanti ir kvatojanti,
Šūvio apdegus
skylė,
Būčiau, buvau:
trokštu, taigi esu.
Se
não fosse um poeta seria
uma
poetisa:
baloiçaria
sob a macieira envolta nas redes de descanso, cantaria: prevenindo o
vento
quando
me faz semicerrar os olhos
claro,
pensando em mim:
seria
a mais bela no melhor dos
mundos
que nos foram oferecidos,
tratando
de galinhas brancas, compés delicados
pisaria
as amarras
que
rodeiam o meu veleiro.
Quem
mais seria se
não
existisse:
um
pequeno anel de prata lambido pela sombra da lua
um
lago lacado
um
rio resplandecendo à escala do mundo
a
saturada luz através do vidro sujo de um copo
vidro
cristal
uma
partícula de poeira ao anoitecer
camomila
selvagem, celidonia maior inchada por azeites voláteis
a
branca amargura dos dentes de leão, o sabor
do
sangue, um vestido, a irmã do campo,
beijada
nos oxidados lunares,
uma
enfermeira da floresta trazendo medicamentos
um
punhado de ervas medicinais na magra mão
um
pássaro lamentando-se pelos seus irmãos e rindo
o
buraco de uma bala
seria,
era
quero
e, pois, sou.